DeGela

Kaubojus ant asilo

Kaubojus ant asilo

Ruošiuosi į kelionę Amerikon. Nors panašu, kad čia jau esu – darganota, pilka, kažkokia plati tuščia gatvė. Stoviu kelkraštyje, atitolęs nuo visko ir stebiu vaizdą prieš akis – važiuoja automobilis, o paskui jį – viešojo transporto autobusas – toks murzinas senas “Ikarusas”. 

 

Autobuso vairuotojas pyst ant stabdžių, dulksnoje įsižiebia dvi ryškios raudonos lempos. Menkai ko laukdamas geltonasis gyvatinas grakščiai išsirango per savo stuburo vidurį (“garmoškę”) ir aplenkia priešais važiuojantį  automobiliuką. Dar kartą atlikęs tokį patį manevrą autobusas įsliūkina automobiliui prieš nosį ir dusliu hidrauliniu atodūsiu sustoja prieš pėsčiųjų perėją. Gatvė tuščia, miestas tuščias, bet autobuso vairuotojas greičiausiai jau buvo gimęs už vairo, todėl instinktyviai laikosi visų įmanomų kelio eismo taisyklių.  

 

Už perėjos – stotelė. Tarpinis viešojo transporto gyvenimo siekis, jojo mažasis tikslas – paimti, pavėžėti, paleisti. Ir taip iki pilnos korozijos ir važiuoklės subyrėjimo. Bet stotelė tuščia. Aš irgi neketinu važiuoti. Suprask – užsiėmęs – Amerikon ruošiuosi.

 

Bruku eilinį kažkokio šlamšto prikimštą, senelių laikus menantį lagaminą į “žiguliuko” bagažinę. Neskiriu aš tų “žiguliukų” modelių, juolab, kad ir visi identifikaciniai ženkliukai kažkur seniai nukratyti kelių duobėse. Bet iš subtiliai užapvalintų kampų, lakoniško žibintų kiekio, iki banalumo išperfekcionizuoto prietaisų skydelio ir kadaise raudonai/oranžino, o dabar senatvinių dėmių išmušto ir rūdžių kapiliarais išvagoto kėbulo darau prielaida, kad per Route 66 skrosiu su “kapeika”.

 

Dirbu ne vienas – kažkas padeda. Per dulksną neįžiūriu kas – ji ar jis. Bet pagalbos neatsisakau, nors žinau, kad vietos automobilyje bus tik man vienam. Sunki kelionė laukia – nenoriu užkrauti viso savęs nieko neįtariančiam bendrakeleiviui. Ne vienoje kelionėje jau taip buvo. Moku šią pamoką mintinai. 

 

Iš daugiabučio, kurio kieme prievartauju savo “žiguliuką”, trečio aukšto balkono mane pasiekia smalsūs žvilgsniai. Jauna, simpatiška, šviesios trumpos šukuosenos moteris ir jos (nežinau, kodėl taip šmestelėjo) naujasis vyras (beje, taip pat blondinas ir dar kiek žemesnis už pačią) rūkė ar šiaip šnekučiavosi. Bet pertraukose tarp vienokio ar kitokio akto vis užmesdavo po akį – tai į mane, besikuičiantį prie “kapeikos”, tai į gretimą laiptinę. 

 

Ten rymojo mažas, metų trijų ar kiek vyresnis baltapūkis berniukas. Žydromis juostelėmis languoti medvilniniais suiglamžę marškinukai, kreivai susegtomis sagutėmis ir boluojančiomis alkūnėmis, didoki šortukai iš nutampytos “treninginės” medžiagos, basos, bet tobulai švarios pėdutės. Toks ir stovėjo laiptinės prieangyje – nieko nesakydamas, bet klausiamai į mane įbedęs savo dideles, žydras, protingas ir liūdnas akis. Jei ne skersvėjy plazdenanti kreivai pakirpta balta ševeliūra, įtartum, kad žiūri į skulptūrą laukinukui.  

 

Akimirka ir rankoje pajutau netvirtą mažo balto delniuko įsikabinimą: “Mes juk negyvensime dežėje, ar ne? – tos pačios klausiančios akytės iš apačios žvelgė jau visai šalia, – mama sakė, kad taip gyvena nevykeliai. ”

 

Stipriai suėmė širdį. Nuoširdžiai pagalvojau: “Teisi tavo mama, berniuk…”. Bet kiek gebėjau ramesniu, tačiau užtikrintu balsu atsakiau: “Kvailiuk tu, gyvensime mes tokiame jaukiame motelyje, šalia didelio atrakcionų parko, o vidiniame kieme bus žydras žydras baseinas su gausybe didelių pripučiamų gyvūnų. Ir visada bus šilta, šviesu ir gera. Beje, jau išrinkau motelį. Jis vadinasi “Pripučiamas svajonių drambliukas”! Smagu, ar ne?”. “Nemėgstu aš maudynių.”- tvirtai ir tai pat užtikrintai atšovė laukinukas. 

 

Užsiropštęs and suoliuko greta mašinų stovėjimo aikštelės jis ir vėl paniro į savo nevaikiškus apmąstymus, bet basomis makaluodamas vis vien nenuleido gudrių, bet gerų akių nuo mano bergždžių pastangų sutalpinti gyvenimą į senuką “žiguliuką”. It sakydamas: “Suaugęs vyras, o vis dar tiki drambliukų svajonėmis, ech tie seniukai…”.

 

Bet staiga nejaukią tylą sujaukė skardus metalo dunksėjimas, atmieštas keiksmais ir nevaldomu juoku. Atsisukau į chaoso šaltinį – kitą mašinų stovėjimo aikštelę, šalia namo kitoje gatvės pusėje. Gyvenome standartiniame mikrorajone, su standartiniais pastatais ir aikštelėmis. Bet emocijas reikšdavome skirtingai. Todėl toks garsų derinys, nors neskambėjo maloniai, bet dėmesį patraukė. 

 

Iš ilgos plaukų uodegėlės, ištysusios iš po kepurės/blyno ant smailios galvos, kruopščiai nepuoselėjamos barzdos ir ilgų galūnių, kažkokiu būdu styrančių iš pakumpusio kūno supratau, kad siaučia Arkangelas. Tai jokia mitinė būtybė – realus vyras, su realiu vardu. “Arkangelas” – viena iš pravardžių, kuriomis yra praturtinami kone visi vietinio baro “para-pijokai” – taip vadinami dažni tos vietos lankytojai (gal teisingiau – gyventojai) iš mūsų parapijos. Esant kitoms aplinkybėms gal būčiau jį prisiminęs kaip “NASA ginekologą” ar tiesiog Dainių, bet šį kartą – Arkangelas.

 

Net pasišokinėdamas jis bandė užvožti savo “moskvičiaus” bagažinės dangtį – sulig kiekvienu bum, kaukšt ir triokšt dangtis atšaudavo: “paukšt!” ir sekdavo Arkangelo: “bl…, nah…, pedera… užp…”, vainikuojamas dausas siekiančio: “Cha cha cha, uh uh uh…!!!”. Talžė jis savo “Keturi šimtai dvyliktąjį” – tą modelį geriau žinojau nei saviškio “žiguliuko”. Kažkoks prietelius giminėj turėjo tokį įvaldęs – mylėjo ir puoselėjo labiau nei žmoną, tai galiausiai jam, atsiprašant, ir čiulpė garaže. Atvirai pasakius, nesubrendau aš iki meilės toms visoms skardinėms – turbūt todėl, kad vaikystėje pasivažinėjimai ta baltąja gulbe, na ir kitais benzinu dvokiančiais technikos stebuklais baigdavosi pusryčiais maišelyje. 

 

Smalsumas nugalėjo – šūktelėjau kaimynui už ką jis savajį taip? Juk mylėjo – nupoliruotos mėlynos kėbulo skardos nerodė jokių senatvės požymių, chromuotos detalės kaip mat žybteldavo pagavusios menkiausią saulės spindulėlį, žibintų akys švietė jaunatviška aistra lėkti kuo toliau ir greičiau. O čia štai ir vėl: “bum, kaukšt, dangtis triokšt, paukšt…!”. 

 

“Tai kad, bl…, Amerikon išsiruošiau, nach… čemodanus susikroviau, o į tą kurv… niekas netelpa. Užpi…, – putojo Arkangelas ir šelmiškai pridurdavo: – cha cha cha, uh uh uh…!!!”. Supratęs situacijos rimtumą ir pasikliaudamas Akrangelo užsipyrimu trūkt plyšt pasiekti savo, nusprendžiau palikti kaimyną ramybėje. 

 

Bet sulig paskutiniu šios minties žodžiu įvyko tai, kas nutinka adrenalinui verčiantis per ribas – titano galių apsėstas Arkangelas taip pystelėjo “412-tajam” į pasturgalį, kad vargšelis it žirgas stojo stačiom, priekiniai ratai peršoko neaukštą bortelį ir “moskvičius” nuokalne nuriedėjo į gatvę. Apie rankinį Arkangelas greičiausiai buvo primiršęs, nes savo žirgelio nejodinėjo nuo žiemos ir pagal “specialistų” patarimą nebuvo jo “užtraukęs”, kad neprišaltų.

 

Ir staiga miestas atsigavo – pažiro vaikai iš mikrorajono pagrindinės mokyklos, iš po akcijų plakatais numarginto prekybcentro ištratejo efemeriškai laimingų pirkėjų minios, bestumią netikrų lobių karučius. Negyva pagrindinės gatvės vaga užsitvindė dyzelinių, benzininių, hibridinių ir elektrinių transporto priemonių srove. Ir, kaip visuomet, beteisiais dviratininkais ir paspirtukininkais. 

 

Buvo tik suskaičiuotų akimirkų (apie 17) klausimas, kada Arkangelo “moskvičius” įgavęs smagų pagreitį žemyn vingiuojančia gatve pastos kelią šiai nevaldomai srovei. Tragedija, nežinia kam ir neaišku kokio masto, artėjo nenumaldomai. Instinktyviai jausdamas humanišką atsakomybę ir, labai tikėtiną administracinę nuobaudą, Arkangelas staiga ir tik jam paklustančiu būdu pasikinkė savo buto balkone auginamą asilą, vardu Asilas, aštriais it skustuvas pentinais caktelėjo kol kas nieko nunutuokiančiam gyvūnui į strėnas ir pasileido tekinas link katastofos epicentro.

 

Kelias vingiavo kampu pro mano stovėjimo aikštelę, todėl Arkangelas suprojektavo trumpesnę trajektoriją tiesiai per ją. Tik pamatęs dvi paklaikusių akių poras (Asilo ir Arkangelo) artėjančias link manęs, “žiguliuko” ir mus stebinčio baltapūkio, supratau Arkangelo (ne Asilo, suprantama) užmačią. Prioritetai susiriktavo automatiškai – griebiau berniuką į glėbį ir šokau į automobilio vidų. Ne pats protingiausias, dabar mąstant, sprendimas, tačiau tuo metu jis išsiskaičiavo kaip labiausiai tausojantis žmonių sveikatą, o gal ir gyvybę . Negalėjau racionalizuoti desperatiškos porelės (A ir A) veiksmų plano, todėl pasirinkau statišką poziciją likti viename taške, šiek tiek apsaugotas trapių “žiguliuko” skardelių. 

 

Serija kietų lyg kalvio kūjo į priekalą smūgių kliuvo “žiguliuko” priekiniam variklio dangčiui. Lyg negana, kaubojaus Arkangelo ristūnas galinėmis kanopomis kalė į šoninį sparną – suprask, pagreičiui padidinti. Ar ką ta asilo galva sumodeliavo?

 

Pavojui atslūgus intriga tęsėsi, ją stebint iš aptalžyto automobilio salono. Nors rukstantis garas iš prakirsto radiatoriaus trikdė vaizdą, bet galėjai matyti, kad   Arkangelo “moskvičius” net neveikiant nei vienai arklio galiai vis tik nugalėjo vieną Asilo galią. Inertiškam pagreičiui sumažėjus iki negaliu, jis švelniai, bet užkabino priešpriešai nuo šviesoforo, matomai link transporto stotelės, rovusį “bemsą”. Romus bemsisto veidas įgavo sumišusių emocijų makalynę – iš nuostabos nukarusi apatinė dalis, giliais rėžiais nuvilnijusi neaukšta kakta, rodanti smegenų veiklą, analizuojant besirutuliojnčią situaciją, iš baimės plačiai atmerktos akys. 

 

Atiduodant pagarbą markės konstruktoriams ir bemsisto metodiškai lavintiems vairavimo įgūdžiams (greičiausiai naktimis, tuščiose prekybcentrių aikštelėse) įvyko dramatiška beveik-katastrofos beveik-atomazga. Svilindamas galines padangas “bemsas” pasinaudojo vienu seniausiai gyvame pasaulyje žinomu destrukcijos vengimo būdu – sprukimu. Palikdamas tik svilėsių kvapo ir degintos gumos debesį, kuriame netrukus išnyro ir Arkangelo ir jo Asilo padususios galvos.

 

Abiejų veiduose (na, viename snukyje) atsispindėjo panašaus išraiškingumo emocijų mišinys, kuriame labiausiai dominavo nusivylimas. “Pone, pone, kur jus bėgate! Aš jums nuostolius atlyginti noriu!!!”, – nuoširdžiai ir kiek prarukyti plaučiai leido šaukte šaukdamas atviravo Arkangelas, Asilui pritariant sava to patie interpretacija. “Ir dar Žalgirio butelį margaryčių pastatysiu!!!” – vylingai ir nepamatuotai sušuko pavyjimui. 

 

Bet viskas veltui. Dumų uždanga prasisklaidė ir gyvybė mieste vėl dingo. Aš, vaikas “žiguliuko” lūpenose vienoje gatvės pusėje, Arkangelas su nepaklusniąja mėlynaja gulbe kitoje. Asilas ir tas kažkur nudaigojo – greičiausiai atgal į balkoną.   

 

Atsimerkiu. Sapno pabaiga – pamiršiu. Taip galvoju jau kelias dienas. Bet nepamirštu. Tubūt mano šaltas protas reikalauja pasiaiškinimo ir aiškios ataskaitos – apie ką visa tai?

 

Gal apie pasirinkimus ir abejones? Kaip geriau į Ameriką – “žiguliuku” ar “moskvičiumi”, apskritai – į Amerika ar neamerika, drambiuko svajonių motelis ar garantuotas daugiabutis, kaltės ar sumišusios atsakomybės jausmas…? Greičiausiai apie tai ir bus – apie žmogui būdingą dvejojimo laisvę, kuri leidžia sapnuoti (dream on, dream on…).

 

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *